Naršymo meniu

Aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje

Šioje kovoje visų prieš visus galiausiai laimėjo europiečiai. Vasco da Gama atrado jūrų kelią į Indiją. Netrukus portugalai užgrobė Goa ir keletą kitų punktų ir visą XVI a.

„Žalgirio“ nesėkmė prieš „Barcelona“ – pagrindinės pralaimėjimo priežastys

XVII a. Vėliau mėgino įsitvirtinti ir prancūzai. Britų atėjimas ir Ost Indijos kompanija[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Mėginusius įsitvirtinti Indijoje prancūzus po ilgoko — karo, pradžioje vykusio Europoje, o vėliau Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, išstūmė Britų Ost-Indijos kompanija British East India Co.

Tai buvo valstybės remiama privati iniciatyva, kurios tikslas buvo prekyba.

Indijos istorija – Vikipedija

Kompanija turėjo savo kariuomenę, kurioje karininkai buvo britai, o daugumą eilinių sudarė vietiniai samdiniai. Įsiveldama į indų tarpusavio konfliktus, Plassey ir Buksaro mūšiuose nugalėjusi vietinius valdovus, Aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje tapo galingiausia jėga subkontinente.

Įsitvirtinusi Kalkutoje dab. KolkataMadrase dab. Čenajus ir Bombėjuje aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje. MumbajusKompanija sparčiai plėtė savo valdas, nes nemaža dalis tradicinio hindų elito nebuvo lojali musulmonų valdžiai ir neretai žiūrėjo į britus kaip į sąjungininkus.

Ilgesni ir platesnio masto karai su marathaisMaisurusikhais buvo daugiau išimtis. Nuo m Britanijos parlamentas ėmė kontroliuoti kompanijos veiklą ir skyrė generalgubernatorių.

Sipajų sukilimas ir Mogolų imperijos likvidavimas[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Sipajų sukilimas —apėmęs nemažą dalį Šiaurinės Indijos parodė Kompanijos valdžios nepatvarumą. Parlamento sprendimu ji ir formaliai dar egzistavusi Mogolų imperija buvo likviduotos, jų teises perėmė Britanijos karalius karalienė Viktorija oficialiai paskelbta Indijos imperatorekurį Indijoje atstovavo vicekaralius viceroy.

Indija ne tik faktiškai, bet ir juridiškai tapo Jungtinės Karalystės kolonija. Britų kolonizacijos padariniai[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Britų valdymas British raj. Galima išskirti tokias svarbiausias kolonijinio valdymo pasekmes.

Pirmiausia, tai politinis šalies suvienijimas. Nors formaliai šalia tiesiogiai valdomų provincijų, sudariusių Britaniškąją Indiją British Indiaišliko apie įvairaus dydžio kunigaikštysčių oficialiai vadinamų native, vėliau — princely statesiš tikro jos buvo priklausomos nuo kolonijinės administracijos: neturėjo teisės palaikyti ryšius tarpusavyje ir su užsienio valstybėmis, jų teritorijoje buvo dislokuoti britų kariniai daliniai, valdovų veiklą kontroliavo britų rezidentai.

Pirmą kartą per visą istoriją subkontinentas buvo politiškai suvienytas, sukurta centralizuota ir santykinai vieninga administracinė sistema. Antra, britai sukūrė Indijoje modernios politinės sistemos ir valstybės pagrindus. Didžiųjų Mongolų imperija ir hindų valstybės buvo tradicinės despotijos. Kolonijinė Indija buvo valdoma griežtai pagal įstatymus, buvo sukurtas efektyvus administracinis aparatas, kurio aukščiausią ešeloną sudarė konkurso pagrindu komplektuojama administracinė tarnyba Indian Civil Service.

Valdymo reformos,palaipsniui suformavo atstovaujamos valdžios institucijas ir, nors rinkimų teisė liko ribota, pradėjo formuotis daugiapartinė sistema. Trečia, kolonijinė modernizacija daugiau ar mažiau apėmė visas sferas: kūrėsi rinkos ekonomika, sparčiai vystėsi komunikacijų tinklas iki  m. Indijoje buvo nutiesta 56 tūkst. Azijoje modernizacijos lygiu Indija buvo pirmaujanti šalis, ir tik XIX a.

Bengalijos kultūrinis pakilimas XIX a. Kartu kolonijinis valdymas turėjo ir neigiamas pasekmes. Kolonijinė modernizacija buvo pajungta pagrindiniam tikslui — pelno siekimui. Kasmet iš Indijos į Britaniją būdavo pervedamos milžiniškos lėšos, be to to šalis tapo rinka britų prekėms, ypač tekstilės gaminiams.

Siekiant pelno, Indijoje buvo įdiegtos naujos kultūros arbata, kavatiesiami geležinkeliai, statomi uostai, fabrikai.

aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje

Dėl kolonijinio ūkio pobūdžio Indijoje, kaip ir kitose kolonijose, sparčiau vystėsi pajūrio rajonai, tuo tarpu istorinis indų civilizacijos branduolys — lyguma šalies šiaurėje — ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu atsiliko nuo Bengalijos, Bombėjaus ir Madraso provincijų.

Tautinio atgimimo pradžia[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Kolonijinis valdymas reiškė politinę nelygybę.

  1. Partneriai Narystės Eksportas į Indijos Respubliką ir tarptautinės prekybos tarifinės bei netarifinės kliūtys — į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
  2. Его ошеломили расстояния и пространства: это кольцо туманных гор могло заключить в себя дюжину городов, подобных Диаспару.
  3. Его оттеснили к краю Галактики и там каким-то образом заперли -- мы не знаем .
  4. Сказал Ярлан Зей с улыбкой.

Labai nedaug indų galėjo patekti į Indijos civilinę tarnybą, indų elitas neturėjo balso, sprendžiant šalies valdymo klausimus. Gavę modernų vakarietišką išsilavinimą Indijos arba Britanijos universitetuose, indų intelektualai buvo susipažinę su liberalizmo ir nacionalizmo idėjomis. XIX a.

aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje

Užgimstančiame tautinio išsivadavimo judėjime greitai susiformavo radikali, ekstremistinė kryptis B. Tilakas, —ir kt. Tautinio atgimimo ir religinės priešpriešos augimas[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Tautinis judėjimas įgavo platesnį mastą  m.

Curzono sprendimu milžiniška Bengalo provincija buvo padalinta į dvi provincijas — Rytų Bengalą, kuriame daugumą gyventojų sudarė musulmonai, ir hindų daugumą turinčią Bengalo, Biharo ir Orisos provinciją.

Svadeši judėjimas buvo svarbus etapas išsivadavimo judėjime. Kolonijinė administracija buvo priversta padaryti nuolaidas: atkūrė aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje Bengalijos provinciją,  m.

Hindų daugumos dominavimo perspektyva sukėlė Indijos musulmonų ¼ gyventojų būgštavimus, kad demokratinėje sistemoje jie taps diskriminuojama mažuma.

Kolonijinė administracija, siekdama susilpninti išsivadavimo judėjimą, patenkino musulmonų reikalavimą įsteigti atskiras rinkimines apygardas musulmonams, be to perkėlė sostinę iš Kolkatos į Delį tuo tikslu buvo pastatytas ir  m.

aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje

Mahatma Gandis Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo apie milijonas Indijos kareivių, svarus buvo ir Indijos materialinis indėlis daugiau nei mln. Todėl po karo svaradžo reikalavimai sustiprėjo. Judėjimas už nepriklausomybę įgijo masinį pobūdį, vadovaujant M. Susiedamas religiją ir politiką, apeliuodamas į religinius jausmus ir tradicinius simbolius ahimsa, dharma, satja bei naudodamas taikaus nebendradarbiavimo non-violent non-cooperation taktiką, jis sugebėjo įtraukti į savo kampanijas milijonus žmonių.

Jo veikla m. Nehrusocialistai ir dar labiau sustiprindama musulmonų įtarumą. Pastarųjų lyderiai —  m. Po serijos apvaliojo stalo konferencijų su Indijos politikais, Britanijos parlamentas  m. Kunigaikščiams atsisakius prisijungti, reforma apsiribojo Britaniškąja Indija.

INC laimėjo rinkimus į legislatūras daugumoje provincijų ir suformavo savo vyriausybes, kurios veikė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. ML nė vienoje provincijoje negavo daugumos, tačiau ir už INC balsavo nedaug musulmonų.

Antras pasaulinis karas ir Nepriklausomybė[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Kurti laimėjusias algoritmines prekybos sistemas kevinas davey is dieną po Antrojo pasaulinio karo pradžios Indijos vicekaralius, nepasitaręs su indų politikais, paskelbė, kad Indija įstojo į karą prieš Vokietiją.

Protestuodama prieš šį vienašališką sprendimą ir Britanijos valdžios nenorą aiškiai pasisakyti apie Indijos statusą po karo, Kongreso vadovybė m. Gandhi ir kiti kongresistai pradėjo kampaniją prieš Indijos dalyvavimą aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje.

Kolonijinė administracija įkalino INC vadovus ir apie 20 tūkst. Kilus Japonijos ir Indijos nacionalinės armijos, sudarytos iš Singapūre paimtų 40 tūkst. Nelaukdama kampanijos pradžios, kolonijinė valdžia vėl pasodino į kalėjimą INC vadovus ir apie 60 tūkst.

Susidariusi situacija buvo palanki ML. Jos vadovas M. Jinnah lojaliai bendradarbiavo su kolonijine administracija. Karo metu reikšmingiausieji procesai buvo spartus Indijos pramonės vystymasis ir, kadangi kongresistai buvo kalėjimuose, ML įtakos stiprėjimas.

Pasibaigus karui Britanijos leiboristų vyriausybė paskelbė pasitrauksianti iš Indijos, kai tik bus sureguliuotas indusų ir musulmonų konfliktas. Hindų ir musulmonų žudynės ypač Kolkatoje įgavo pilietinio karo mastą. Vicekaralius lordas Mountbattenas atsisakė planų tęsti beprasmiškas derybas ir, INC vadovų sutikimu, priėmė ML reikalavimą padalinti Indiją taip pat Pandžabo ir Bengalijos provincijas į dvi nepriklausomas valstybes.

Nepriklausomybė[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Britanijos parlamentas m. Skubiai sukurtos komisijos užsiėmė sienų demarkacija Pandžabo ir Greito pasirinkimo mobiliosios prekybos apžvalga provincijose.

Paskelbus sienas, daugiau nei 10 mln.

aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje

Steigiamasis susirinkimas priėmė konstituciją m. Indija buvo paskelbta parlamentine respublika t. Indijos valdymo akto. Pasiekus nepriklausomybę, reikėjo skubiai spręsti sunkias problemas. Antroji pagal gyventojų skaičių valstybė mln. Tačiau lyginant su daugeliu kitų pokolonijinių vėliau — ir pokomunistinių valstybių, Indija turėjo reikšmingą privalumą. Ilgoje, dešimtmečius trukusioje kovoje už nepriklausomybę susiformavo ir subrendo autoritetingas politinis elitas.

Žymesnieji politiniai lyderiai buvo išsilavinę žmonės, pasišventę kovai už laisvę, ilgus metus aptarti laisvosios prekybos politikos sistemą indijoje kalėjimuose.

Indijos istorija

Idealizmo, pasiaukojimo, kompetencijos ir politinės patirties derinys, taip pat sugebėjimas dirbti kartu INC iš tikro buvo fronto pobūdžio masinis judėjimasvadovaujantis šalies, o ne siaurais grupiniais ar asmeniniais interesais, buvo garantija, kad Indijos politinis elitas sugebės efektyviai valdyti šalį ir spręsti jos problemas. Džavaharlalas Nehru, iki pat mirties  m. Pirmoji problema, kurią teko spręsti Indijai buvo teritorinio vientisumo klausimas.

Sukūrus atskirą Pakistano valstybę, Indija tapo labiau homogeniška konfesiniu ir kultūriniu atžvilgiu, tačiau rimta problema buvo kunigaikštysčių integracija.